Šiandien Lietuva atsisveikino su pirmuoju po nepriklausomybės atkūrimo, prezidentu Algirdu Brazausku. O tautą į dvi dalis padalino užvirusios dskusijos: įnešti karstą į bažnyčią, ar neįnešti. Iš karto noriu pasakyti, kad nesiruošiu vertinti Katalikų bažnyčios vyskupų sprendimų šiuo klausimu. Tiesiog keletas minčių, kurios kilo stebint šiandienos diskusijas vykstančias prezidento Algirdo Brazausko laidotuvių fone.
Kad ir kokios buvo šio sprendimo priežastys ir motyvai: politiniai, protokolo, liturgijos ar dar kokie nors kiti, labai aiškiai pasimatė didelės dalies visuomenės noras įtakoti Katalikų bažnyčios sprendimus. Nors labai gerai suprantu tokius norus ir žmogiškąjį faktorių, visgi širdyje negaliu nepritarti principui – Bažnyčia, kad ir kaip svarstytume, nėra šio pasaulio institucija. Jos propaguojamos vertybės, požiūris, kažkuria prasme radęs savo vietą visuomenėje (ir dėl to tik galima džiaugtis), savo esme priklauso netgi ne Bažnyčiai, o Dievui. Krikščionys tik priėmė šias vertybes ir principus ir stengiasi jais gyventi. Bažnyčia, pirmiausia, kaip krikščionių bendruomenė šias vertybes atstovauja. Tai reiškia, kad ir kokia būtų visuomenė, nuspręstų ji priimti šias vertybes ar atmesti, Bažnyčia niekada negali jų išsižadėti. Antraip ji išsižadėtų savęs ir to, kuris ją įkūrė. (Tai sakydamas aš neturiu galvoje kokios nors konkrečios denominacijos). Čia nebelieka vietos, taip visuomenėje madingai šiandien, tolerancijai. Tik ne vertybių sąskaita. Jos tiesiog nepriklauso jokiam žmogui šiame pasaulyje, nei prezidentui, nei dvasininkui, nei turtuoliui nei vargšui. Kad ir kokios buvo priežastys Katalikų bažnyčios atsisakymo įnešti karstą į bažnyčią, jei šios priežastys buvo susijusios su tomis vertybėmis, jų buvimu ar nebuvimu, Bažnyčia negali niekaip daryti jokių išlygų. Nei paprastam žmogui, nei prezidentui, o ypač prezidentui, kurio pavyzdžiu yra sekama. Tad dar karta kartoju, nevertinant tokio sprendimo motyvų, o imant tiesiog nuogą principą – Bažnyčia privalo išlikti principinga, o visuomenė ir politikai negali tikėtis, kad Bažnyčią galima paspausti. Ir šią tiesą aš šiandien suvokiau dar aiškiau. Kaip ir tai, kad naivu tikėtis, kad tokio spaudimo įmanoma išvengti.
Kita medalio pusė, be abejo, yra motyvai. Bet čia jau sunku ką ir pasakyti. Nesu aš ekspertas šioje srityje. Ir teatleidžia Viešpats broliams Katalikams, jei šį sprendimą lėmė netyras motyvas. Tai rimta. Biblijoje aprašyta, Mozės gyvenimo pabaigoje susiklosčiusi, situacija yra puiki iliustracija apie tai, kokia atsakomybė krenta ant žmogaus, kuris prisiėmęs atsakomybę rodyti žmonėms Dieviško charakterio principus, pradeda vadovautis savais. Liūdnas faktas yra ir tas, kad Katalikų bažnyčia daug kartų nevengė politikuoti ir pernelyg atvirai demonstruoti savo prielankumo konkretiems politikams ar politinėms partijoms. Pasitikėjimo tai neprideda. Netgi jei motyvas buvo kuo tyriausias, kilusi diskusija ir sąmokslo teorijos atspindi šį pasitikėjimo deficitą. O man asmeniškai įstrigo iš Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus lūpų, lyg tarp kitko, “nuslydusios” užuominos apie prezidento Algirdo Brazausko politinę praeitį ir tai, kad “tuo metu kai vieni buvo tremiami į sibirą, kiti darėsi sau politinę karjerą”. Tai jau kvepia asmeniškumais, simpatijomis ir antipatijomis.
Kaip ten yra iš tikrųjų, Dievas žino. Ir tai ne metafora. Jis iš tikrųjų žino. Gal būt suprasti ir mums butų daug lengviau, jei Katalikų bažnyčia atviriau paaiškintų savo sprendimus. Tačiau Katalikų bažnyčia nelinkusi aiškinti savo sprendimų. Pagal nusistovėjusią tradiciją, Katalikų bažnyčia tikisi pagarbaus savo tikinčiųjų pasitikėjimo dvasininkų daromais sprendimais. Postmodernistinėje visuomenėje toks požiūris laikomas pasenusiu, archaišku. Visuomenės požiūris aiškus: jei aktyviai dalyvauji visuomenės gyvenime, būk geras, paaiškink kuo remdamasis daromas vienas ar kitas sprendimas. Noras tuo pat metu ir dalyvauti politiniame gyvenime, įtakoti visuomenę ir atsiriboti tylos siena – sunkiai suprantami šiuolaikinam žmogui dalykai. Tai, kad vienu atveju Katalikų bažnyčia bando atsiverti ir atrodyti šiuolaikiška, o kitu atveju atsiriboja tylos siena verčia spėlioti, kuris Katalikų bažnyčios veidas yra tikrasis. Kad ir kokie buvo, sprendimo neįnešti į Katedrą vėlionio prezidento kūno, motyvai, viskas butų daug paprasčiau, jei ne nenoras ar vengimas paaiškinti savo sprendimą. Tai mano nuomonė. Tačiau Dievas žino, kaip yra iš tikrųjų. Ir ačiū Dievui, kad mūsų Amžinasis Gyvenimas niekaip nepriklauso nuo to kaip mes būsime palaidoti.